„Medinis namas yra ateitis“ – sako Jurgis Vaišvila, jau dešimtmetį kartu su verslo partneriu valdantis statybos ir gamybos įmonę UAB „Woodhouses.lt“. Jurgis sako, kad medinius namus lietuviai atranda iš naujo. Ieškodami patogaus ir ekologiško būsto, tautiečiai grįžta prie savo šaknų ir renkasi gyventi tokiuose būstuose, kuriuose gyveno seneliai ir proseneliai.

Kokiomis aplinkybėmis įkūrėte savo įmonę ir kokia buvo verslo pradžia?

UAB „Woodhouses.lt“ įkūrėme po 2008 metų krizės, kai abu su kolega, dabartiniu verslo partneriu, likome be darbo. Turėjome didelį žinių bagažą, abu norėjome tęsti darbą su mediniais namais: aš buvau projektuotojas, mano partneris – pardavėjas. Sujungėme jėgas ir įkūrėme savo įmonę. Pradžioje viską darėme patys: kūrėme ir namų projektus, ir įmonės internetinį tinklalapį, darėme brėžinius, bendraudavome su klientais, eidavome į statomus objektus padėti statybininkams, dirbome ištisą parą... Dabar viskas kiek kitaip: turime biuro darbuotojus, atsakingus už savo profesines sritis bei gamybos cechą. Tačiau, kai dirbi sau, kuruoji visas sritis: prireikus esu ne tik įmonės vadovas, bet ir inžinierius, statybininkas, vadybininkas.

Kokia yra jūsų darbo diena?

Pastaruoju metu noriu daugiau laiko skirti sau ir šeimai, atsikėlę kasdien kartu papusryčiaujame. Į darbą atvykstu apie 9 val., sužiūriu, ar visi savo darbo vietose, ar visi procesai vyksta pagal planą. Tuomet bendrauju su partneriais, jei tuo metu turime bendrų reikalų – ir su įstaigomis ar valstybinėmis institucijomis. Apie 6–7 val. vakaro keliauju namo. Įsibėgėjus verslui jau galiu išvykti atostogų, šiek tiek atsitraukti – didelis privalumas, kad verslą valdome dviese, tad prireikus galime vienas kitą pakeisti.

Papasakokite apie savo kuriamus produktus,  kuo yra ypatingi mediniai namai?

Aš manau, kad medinis namas yra ateitis. Mediena yra ekologiškas, atsinaujinantis statybos šaltinis. Šiuo metu jos prieaugio pakanka ir Lietuvoje, ir Šiaurės Europos šalyse. Jei mediena bus auginama teisingai, tai neturėtų keistis. Pastaruoju metu medinių konstrukcijų paklausa auga, netgi statomi mediniai kelių aukštų daugiabučiai namai. Neseniai turėjome galimybę šioje srityje save išbandyti ir patys – Švedijoje statėme keturių aukštų, devyniolikos butų medinį gyvenamąjį namą.

Žmonės yra pasiilgę tikrumo ir savo versle tai jaučiame. Ypač populiarėja grynas, nedažytas medis matomas fasaduose. Žinote, yra kelios medžiagos, kurias žmogus gali pajausti: medis, akmuo, betonas ir stiklas – architektai vis dažniau į tai atsigręžia.

Didžiąją dalį produkcijos ir paslaugų eksportuojate. Esate vertinami Europos šalyse?

Užsieniečiai vertina medinius namus. Pavyzdžiui, švedai neklausia, kodėl reikia statyti medinį namą, jie žino, kodėl tai daro, žino privalumus ir trūkumus. Lietuvoje yra gausybė reikalavimų ir ribojimų mediniams namams: tarkime, jei žmogus nori statyti rąstinį gyvenamąjį namą, jis turi pasirūpinti, kad statinys atitiktų energinius reikalavimus. Tam namą reikia šiltinti sintetinėmis medžiagomis, kurios izoliuoja medieną. Toks šiltinimas dažnai prieštarauja kliento idėjai turėti ekologišką būstą. Vis dėlto, tie, kurie domisi mediniais namais Lietuvoje, dažniausiai yra pažangiai mąstantys, jauni, neseniai šeimas sukūrę žmonės, ketinantys statyti patogų, ilgaamžį būstą mieste.

Pagrindiniai mūsų klientai yra užsienio šalių gyventojai. Namus statome partneriams ar tarpininkams, kurie vėliau juos parduoda individualiems žmonėms. Daug dirbame su latviais, olandais, prancūzais, buvo laikotarpis, kai turėjome daug užsakymų Italijoje, taip pat – Vokietijoje, Islandijoje, Anglijoje, Danijoje, Airijoje, Ispanijoje, Norvegijoje… Savo paruoštą medieną esame plukdę net į Martinikos salą Karibų jūroje. Lietuvoje pastatome vos du ar tris namus per metus ir dažniausiai pažįstamiems žmonėms – čia neskiriame daug dėmesio reklamai, tačiau visuomet esame atviri pasiūlymams ar konsultacijoms.

Ar turite susiformavusią darbuotojų komandą? Su kokiais iššūkiais susiduriate šioje srityje?

Pirmus metus įmonėje vyko didelė darbuotojų kaita, tačiau pastaruoju metu tai nurimo. Esame įsikūrę Vilniaus rajone, Bezdonyse, visi biuro darbuotojai yra vilniečiai. Gamybos ceche daugiausia yra vietinių. Pastebiu, kad dažniausiai geriau dirba tie, kurie yra suinteresuoti daugiau uždirbti: turi šeimą ar kitokių įsipareigojimų. Jie atsakingesni, daro mažiau klaidų. Jauni darbuotojai, deja, yra mažiau apdairūs, tačiau tai, matyt, natūralu. Vyresni meistrai yra kruopštūs ir atidūs, tačiau su jais nelengva sutarti dėl naujovių, dirba taip, kaip yra įpratę. Bendras darbuotojų amžiaus vidurkis mūsų įmonėje nesiekia trisdešimties – turime jauną komandą. Tiesa, turime vieną meistrą, kuris netrukus sulauks pensinio amžiaus, tačiau jo darbo našumas ir tempas vis dar lenkia visą jaunų darbininkų komandą.

Ar kuriant verslą teko pasinaudoti išorinio finansavimo galimybėmis?

Taip, praėjusiais metais, norėdami įsigyti gamybines patalpas, turėjome imti paskolą. Kreipėmės į banką, kuris pasiūlė pasinaudoti lengvatine Atviro kreditų fondo 2 paskola bei kompensuoti dalį faktiškai sumokėtų paskolos palūkanų (priemonė „Dalinis palūkanų kompensavimas“, finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis). Tai yra didelis prisidėjimas prie verslo sėkmės ir augimo bei finansinio mūsų stabilumo. Skaičiuoju, kad dalinis palūkanų kompensavimas mums atperka beveik vieną mėnesį įmokų per metus. Juokauju, kad mes kaip studentai kreipėmės į UAB „Investicijų ir verslo garantijas“ (INVEGA) dėl šių paslaugų paskutinę naktį, tačiau nebuvo didelių kliūčių ar sunkumų net ir tokiomis aplinkybėmis.

Kaip plečiate savo profesinę kompetenciją, iš kur semiatės patirties?

Šiuo metu žinių ir patirčių turime ieškoti svetur – iš mūsų verslo partnerių užsienio šalyse. Nuolat bendraujame su jų architektais, projektuotojais, vykstame į įvairias parodas, stebime, pasaulines medinių namų statybos ir gamybos tendencijas. Paradoksalu, tačiau medinius namus Lietuvoje turime mokytis statyti ir atrasti iš naujo – visuomet sakau, kad mūsų seneliai juos statyti mokėjo puikiai, tačiau dėl istorinių, kultūrinių aplinkybių ar mūrinių namų išpopuliarėjimo sovietmečiu šios tradicijos buvo pamirštos. Kartais atrandu literatūros, kurioje matau, kad senelių laikais statyti namai buvo tokie pat, kokius projektuojame dabar. Galbūt šiuo metu dirbame su kitokiomis medžiagomis, kitokiais matmenimis, tačiau visos idėjos yra tos pačios.