„Reikia mažiau svajoti ir daugiau dirbti. Be to, verslo idėja turi būti realistiška ir įgyvendinama“, – sako kavinės „Nieko ypatingo“ savininkė Gabrielė Stuopelytė. Prieš kelerius metus, kai Gabrielė viešėjo Stokholme, ji pamatė kavinę ant ratų, kurioje buvo pardavinėjama kokybiška kava. Merginą tai beprotiškai sužavėjo ir ji nusprendė šią idėją parsivežti į Lietuvą. Tiesa, šiandien Gabrielė turi ne tik kavos dviratį, tačiau ir stacionarią kavinę Vilniaus senamiestyje.

– Gabriele, kaip verslininkė esate labai jauna. Kaip verslas atsirado jūsų gyvenime?

– Gimiau ir užaugau Palangoje. Nors buvau vienturtė, turėjau jaukią, sočią ir saugią vaikystę, tačiau mano tėvai niekada neleido tikėtis, jog kas nors gyvenime (išskyrus jų meilę), man bus duota tiesiog šiaip sau. Pagrindiniai dalykai – taip. Tačiau viską, kas buvo „virš“, buvau įpratusi užsidirbti pati. Pirmieji verslo bandymai prasidėjo, kai man buvo vos 10 m. – Palangos gatvėse prekiavau laikraščiais. Po to sekė visi populiariausi sezoniniai darbai pajūryje: ledų pardavinėjimas, cukraus vatos sukimas, darbas karuselėse, kavinėse  J. Basanavičiaus gatvėje. Iki studijų visos vasaros taip ir pralėkdavo – dirbant, tačiau man tai patiko. Tiesa, laiko pasimėgauti vasara užtekdavo. Pradėjusi studijuoti, darbą derinau su studijomis.

Kai man suėjo 22-eji, tėvai skyrė tam tikrą pinigų sumą pradiniam buto įnašui. Įrodžiau jiems, kad turiu geresnį planą. Savo jėgomis susiradau ir nusipirkau butą Vilniuje, tiesa, ne itin įspūdingą), kurį suremontavusi metus laiko nuomojau už nemažą atlygį. Labai nenorėjau įsipareigoti bankui būdama tokia jauna. Ko gero, tai buvo savotiškas nesąmoningas protestas prieš įsišaknijusius standartus – kad pasiimti paskolą ir turėti savą butą yra saugu ir gerai, o rizikuoti ir kažką bandyti – atvirkščiai. Tokiu būdu aš įšaldžiau turimus eurus, bet per tą laiką už gautus nuompinigius sutaupiau pinigų savo pirmajam kavos verslui – kavos dviračiui. Nuo kavos dviračio viskas išaugo iki  nuosavo verslo.

– Ko gero, įkūrus nuosavą verslą iššūkių neturėjo pritrūkti, juk viskas jums buvo nauja.

– Paruošti patalpas darbui, surinkti baldus ir t. t. man padėjo artimieji ir bičiuliai, tačiau naujos vietos atidarymui vien fizinių procesų nepakako. Patalpų suradimas, reklamos, meniu, tiekėjų paieškos reikalavo nemažai pastangų. Ypač mano atveju, kai tai dariau viena. Radusi patalpas, sukirtome rankomis su patalpų savininke, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji man jų nenuomos. Tai buvo didžiausias iššūkis, atsiėjęs ne tik nemažai pinigų, tačiau ir nemigo naktų.

– Turiu keletą pažįstamų, kurie taip pat yra jauni ir vadovauja komandai. Ne vienas jų sako, kad dėl jauno amžiaus sunku būti autoritetu darbuotojams. Ar jums netenka susidurti su šia problema?

– Būdama 22-ejų vadovavau vienam sveikesnio maisto restoranų Vilniuje. Per metus darbo padariau aukštą karjeros šuolį – juk pradėjau dirbti kaip padavėja. Taip, būti jaunam vadovui yra labai sunku. Jei toje pačioje įmonėje pakyli karjeros laiptais, tai gali būti didelis pretekstas kolegoms tavęs „nepriimti“ kaip vadovo. Patirtis buvo karti, bet tuo pačiu pati geriausia mano gyvenime. Iki pat tos dienos, kai atidariau savo kavinę, maniau, kad neturiu vadovui reikiamų bruožų – patirtis vadovaujant restoranui suformavo tokią nuomonę apie save, be to, save vertinu itin objektyviai, tačiau dabartinė situacija rodo, kad vis tik tam tikrų savybių, kurios reikalingos vadovui, turiu. Manau, kad aš buvau tiesiog per jauna užimti tokias pareigas, tam reikia brandos. Šiandien savo kavinėje viską darau pati, vienintelės pagalbos reikia tik iš buhalterio. Pavasarį ieškosiu pastiprinimo, nes reikės prižiūrėti du verslus – kavos dviratį ir stacionariąją kavinę. Tačiau komandos subūrimo ir vadovavimo jai visai nebijau, žinau, kad su tuo susitvarkysiu. Vadovaujant savam verslui visi reikiami įgūdžiai ateina savaime. Man jie jau atėjo.

– Vilniuje kavinių yra išties daug. Ar nebijote, kad jūs kavinė taps viena iš daugelio?

– Mūsų amžiuje visos sritys yra perpildytos, žmones sunku kuo nors nustebinti, o noras  būtinai išsiskirti dažnai pakiša koją.  Kuriant kavinę mano tikslas buvo susikurti darbo vietą sau, į kurią kiekvieną dieną galėčiau eiti su šypsena, kad galėčiau tai padaryti, sugalvojau savo firminį gėrimą. Spaudžiu patį skaniausią Vilniuje lazdyno riešutų pieną ir iš jo gaminu dar skanesnę kakavą.

– Kaip kava atsirado jūsų gyvenime, koks jūsų santykis su ja? Kodėl pasirinkote atidaryti būtent kavinę?

– Stokholme pamačiau „ratuotų“ kavinių tinklą, kuris mane be proto sužavėjo. Jų mintis buvo įrodyti, kad kava net ir gaminama ant dviračio, lauke, gali būti skani, kokybiška. Labai norėjau tokį tinklą turėti ir Lietuvoje, tačiau nepakako santaupų, bet pavyko rasti alternatyvą. Tiesa, supratau, kad neturiu pakankamai žinių apie kavą, tad apie verslo pradžią negalėjo būti nė kalbos. Tada ir prasidėjo mano teorinė ir praktinė pažintis su kava, kuri trunka iki dabar – dirbau kavinių tinkle, kur stengiausi susirinkti kuo daugiau žinių, mokytis iš geriausių. Padėjo ir papildomas domėjimasis kava, bendravimas su bendraminčiais, plėtojančiais tokį verslą svetur.

Iš tikrųjų kavos dviratis buvo tik preliudija į kavinę. Aš tai žinojau, bet visada tikėjau, kad pradėti reikia nuo mažų žingsnių. Žinojau, kad turint nuosavą kavinę reikia labai daug dirbti. Tad dviratukas turėjo padėti man įsitikinti, ar aš tam pasiruošusi. Manau, kad man pasisekė ne dėl vietos, o todėl, kad stengiausi gaminti ir parduoti kavą geriau nei stovintys aplinkui. Ko gero, klientus žavėjo ir šypsena bei malonus aptarnavimas. Vasaros gale visi klientai buvo nuolatiniai, nors konkurencijos buvo nemažai.

Ilgai nedvejojusi kibau į patalpų paieškas Vilniuje. Jas radus teko išmokti tinkuoti, dažyti, sukti varžtus, rinkti baldus. Visada kartoju: gyvenkite taip, kad turėtumėte tikrų draugų. Mano klasiokai, sugužėję kartu su manimi iš Palangos į Vilnių, pusseserės ir pusbroliai – jie buvo ta komanda, su kuria nuverčiau kalnus. Niekada nebuvau viena, tėvai mane skatino ir drąsino, tai labai padėjo kuriant verslą.

– Tikriausiai dažnai tenka išgirsti šį klausimą, bet... Kodėl pasirinkote būtent tokį kavinės pavadinimą?

– Pasipylė gąsdinančiai daug žmonių, kurių pirmasis ir, deja, dažnai vienintelis tikslas – būti ypatingu. Kuo? Kur? Dėl ko? Kokia prasmė? Nesvarbu nei kaip, nei kur, nei ko... Kažkaip, bet kaip. Tačiau būtinai – YPATINGAI. Pasaulis – mūsų namai ir kartu jauki bei paprasta vieta. Vieta, kur nedarant nieko ypatingo, tiesiog mylint gyvenimą, vyksta nuostabūs ir dideli dalykai. Juk tikrai nieko ypatingo, kad sukūriau stebuklingos kakavos receptą, kuriai kiekvieną rytą spaudžiu šviežią lazdyno riešutų pieną. Beje, pamatysite, kakavos skonis – fantastiškas. Nieko nuostabaus ir ypatingo nėra ir tai, kad kavai skiriu daug dėmesio. Nieko ypatingo, kad savo pamėgtą gėrimą gersite iš autorinių ir labai mielų puodelių. Nieko ypatingo ir tai, kad pasidairę atrasite lentynų su skoningais Lietuvių autorių suvenyrais ir aksesuarais. Kas čia ypatingo – imi ir perki patikusią prekę, kad nudžiugintum tuos, kuriuos myli.

– Kaip galėtumėte apibūdinti savo klientą?

– Mums visiems reikia nuoširdumo ir kartais tiesiog neįpareigojančio pokalbio prie kavos puodelio. Tokie yra ir mano klientai – išsiilgę šių dalykų. Kartais jaučiu, kad jie ateina ne tik todėl, kad nori atsigerti būtent mano daromos kavos, bet ir todėl, kad nori tiesiog pasikalbėti. Papasakoti, kaip gyvena jų augintinis, ką vakar nusipirko turguje ir iš kokios šalies jie parvyko  aplankyti Lietuvos... Aš nesistengiu imituoti  susidomėjimo – keletą vasarų dirbau Amerikoje, kur atsikandau to netikro klausimo „kaip gyveni“, kai tu žinai, kad klausiančiajam tai visiškai nerūpi. Man tikrai rūpi žmonės, tad ir mano susidomėjimas yra nuoširdus. Nes ir aš noriu jiems rūpėti.

– Kokių ateities planų, susijusių su verslu turite?

– Be abejonės, plėtoti kavos dviračių verslą. Pastebiu, kad žmonės privengia kavos dviračių, nes mano, kad kava ten – prasta. Noriu pakeisti šią nuomonę. Juk skanią kavą Lietuvoje galima gerti ne tik stacionariose kavinėse, bet ir akį traukiančiuose kavinėse ant ratų.

– Ko gero, kiekviename versle būna lengvesnių ir ne tokių etapų, kas jus skatina visko nemesti ir judėti į priekį?

– Jau keletą mėnesių kiekvieną mielą ryto keliausi šeštą ryto, namus pasiekiu vėlai vakare ir tik tam, kad pamiegočiau. Tačiau mano svajonė išsipildė, esu labai laiminga galėdama daryti tai, ką norėjau. Jau spėjau suprasti, kad vien didelis užsidegimas dar nėra sėkmės garantas. Jis priklauso nuo daug sudedamųjų. Nepalūšiu ir tuomet, jeigu man nepasiseks. Be to, žinau, jog yra įvairių finansinių priemonių, kurios gali padėti išsilaikyti. Plėsdama kavos dviračių verslą, matyt, neišvengiamai turėsiu galvoti apie komandos papildymą, tad būtų labai naudinga kompensuoti bent dalį jų darbo užmokesčio (red. priemonė „Parama darbui“, finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis) – tai būtų išties didelis palengvinimas. Juk esu jauna, aplink mane nesuskaičiuojamai daug galimybių ir mano gyvenimas dar tik prasideda (šypsosi.).